„Aš daliju mirtį ir gyvastį" (Įst 32, 39): eutanazijos tragedija
64. Kitame gyvybės spektro gale vyrai ir moterys pasijunta susidūrę akis į akį su mirtimi. Šiandien medicinos pažangos dėka, transcendencijai dažnai uždarame kultūriniame kontekste mirimo išgyvenimą ženklina nauji bruožai. Vyraujant tendencijai vertinti gyvenimą tik tiek, kiek malonumų ir gėrybių jis atneša, kentėjimas atrodo esąs nepakeliamas kliuvinys, nuo kurio būtina bet kokia kaina išsivaduoti. Mirtis laikoma „beprasmiška", jei ji staiga nutraukia gyvenimą, dar besiveriantį naujų ir įdomių išgyvenimų kupinai ateičiai. Tačiau ji tampa „teisėtu išlaisvinimu" tada, kai gyvenimas, pripildytas skausmo ir neišvengiamai pasmerktas dar didesnėms kančioms, nustojamas laikyti prasmingu.
Ne gana to, kai žmogus neigia savo pamatinį santykį su Dievu ar jo nepaiso, jis pradeda manyti esąs pats sau taisyklė ir matas, turįs teisę reikalauti, kad visuomenė garantuotų jam būdus ir priemones visiškai automatiškai nuspręsti, ką daryti su savo gyvenimu. Ypač dažnai taip elgiasi išsivysčiusių šalių gyventojai: juos skatina nuolatinė medicinos pažanga ir vis modernėjančios jos technikos. Medicinos mokslas ir praktika, naudodami labai sudėtingas sistemas bei aparatūrą, šiandien gali ne tik imtis atvejų, anksčiau laikytų neišgydomais, bet ir palaikyti bei pratęsti gyvybę net tada, kai ji neapsakomai gležna, dirbtiniu būdu atgaivinti ligonius, kurių pagrindinės gyvybinės funkcijos staiga nutrūko ir naudotis specialiomis procedūromis, leidžiančiomis persodinti organus.
Tokiame kontekste auga pagunda griebtis eutanazijos, tai yra kontroliuoti mirtį ir priartinti ją be laiko, „švelniai" užbaigiant savo ar kitų gyvenimą. Iš tikrųjų tai, kas regis logiška ir humaniška, iš arčiau pasirodo beprasmiška ir nežmoniška. Čia vėl susiduriame su vienu iš didžiausią nerimą keliančių simptomų „mirties kultūros", kuri labiausiai progresuoja išsivysčiusiose visuomenėse, perdėtai besirūpinančiose efektyvumu ir žiūrinčiose į gausėjančius senelius bei invalidus kaip į nepakeliamą ir per daug varginantį reiškinį. Labai dažnai šiuos žmones atstumia šeimos bei visuomenė, kone absoliučiai besiremianti produktyvumo ir efektyvumo kriterijais, kuriais vertinant beviltiškai sužalota gyvybė nebeturi jokios vertės.
65. Norint teisingai įvertinti eutanaziją moralės požiūriu, pirmiausia reikalingas aiškus apibrėžimas. Eutanazija griežtąja prasme suprantama kaip veiksmas ar veiksmo nebuvimas, kuris savaime ir tikslingai sukelia mirtį, idant būtų panaikinti kentėjimai. „Taigi eutanazijos reikia ieškoti valios ketinime ir panaudotuose metoduose" [76].
Eutanaziją būtina skirti nuo apsisprendimo atsisakyti vadinamojo „užsispyrėliško gydymo", kitaip tariant, medicinos procedūrų, kurios nebeatitinka realios ligonio padėties dėl to, kad jos nebeproporcingos laukiamiems rezultatams arba dėl to, kad per didele našta užgriūva ligonio ir jo šeimos pečius. Tokiose situacijose, kai mirtis aiškiai neišvengiama ir jau nebetoli, žmogus gali sąmoningai „atsisakyti gydymo, kuris užtikrintų tiktai netikrą, varginantį gyvenimo pratęsimą, tačiau nenutraukdamas normalios pagalbos, reikalingos ligoniams panašiais atvejais" [77]. Be abejo, egzistuoja moralinė pareiga rūpintis savimi ir leisti, kad tavimi būtų rūpinamasi, bet reikia atsižvelgti ir į konkrečias aplinkybes. Reikia nustatyti, ar prieinamos gydymo priemonės objektyviai proporcingos pasveikimo ar pagerėjimo perspektyvoms. Atsisakyti neįprasto ar neproporcingo gydymo netolygu ryžtis savižudybei ar eutanazijai; greičiau tai išreiškia susitaikymą su žmogaus situacija mirties akivaizdoje [78].
Šiuolaikinėje medicinoje vis daugiau dėmesio skiriama vadinamajam „paliatyviniam slaugymui", kuriuo siekiama sušvelninti kančias paskutiniais ligos etapais ir garantuoti, kad ligonis savo išmėginimų metu turės žmogišką paramą. Vienas iš klausimų, kylančių šiame kontekste, yra toks: kiek pateisinama vartoti įvairių tipų nuskausminančius ir raminančius vaistus ligonio skausmams malšinti, jei tai gali sutrumpinti jo gyvenimą? Pagirtini tie asmenys, kurie savo noru priima kančias, atsisakydami gydymo nuskausminančiais vaistais, nes nori išlaikyti pilną sąmonę ir - jeigu tai tikintieji - sąmoningai dalyvauti Viešpaties kančioje; tačiau toks „didvyriškumas" negali būti laikomas kiekvieno žmogaus pareiga. Pijus XII patvirtino, kad leistina malšinti skausmus narkotikais, net jei jie temdo sąmonę ir trumpina gyvenimą, „jeigu nėra kitokių priemonių ir jeigu konkrečioje situacijoje tai netrukdo vykdyti kitas religines bei moralines pareigas" [79]. Tokiu atveju mirties netrokštama ir jos nesiekiama, net jeigu dėl suprantamų motyvų rizikuojama ja; tėra paprasčiausias troškimas efektyviai numalšinti skausmus medicinos siūlomais analgetikais. Vis tiek „neteisinga be rimtos priežasties atimti iš mirštančio žmogaus sąmonę" [80]: artėdami prie mirties žmonės turėtų turėti galimybę patenkinti moralines bei šeimos pareigas, ir pirmiausia - galimybę visiškai sąmoningai pasirengti galutiniam susitikimui su Dievu.
Turėdamas galvoje šias perskyras ir harmoningai sekdamas savo Pirmtakų [81] Magisteriumu, komunijoje su katalikų Vyskupais patvirtinu, kad eutanazija yra sunkus Dievo Įstatymo pažeidimas, kadangi tai tyčinis ir moraliai nepriimtinas žmogiško asmens nužudymas. Šis mokymas paremtas prigimtiniu įstatymu ir užrašytu Dievo žodžiu, jį perduoda Bažnyčios Tradicija, jo moko paprastasis ir visuotinis Magisteriumas [82].
Eutanazijos praktika, nelygu aplinkybės, atitinka savižudybės ar žmogžudystės blogį.
66. Savižudybė moralės požiūriu neleistina taip pat kaip žmogžudystė. Bažnyčios Tradicija visada ją atmetė, laikydama dideliu blogiu [83]. Objektyviai vertinant, savižudybė yra giliai nemoralus veiksmas net tais atvejais, kai tam tikros psichologinės, kultūrinės ir socialinės sąlygos gali veikti taip, kad atliekant žmogui šį veiksmą, radikaliai prieštaraujantį įgimtam polinkiui gyventi, sumažinama ar naikinama subjektyvią atsakomybę. Savižudybe faktiškai atmetama meilė sau ir paniekinama teisingumo bei meilės pareiga artimui, bendruomenėms, kurioms žmogus priklauso ir visai visuomenei [84].Giliausia savo esme savižudybė reiškia, kad atmetama absoliuti Dievo valdžia gyvybei ir mirčiai, kuri skelbiama senovės Izraelio išminčiaus maldoje: „Nes tu esi, Viešpatie, kurs turi valdžią gyvenimui ir mirčiai, ir tu nuvedi prie mirties vartų ir atgal parvedi" (Išm 16, 13; plg. Tob 13, 2).
Sutikti su kito žmogaus ketinimu nusižudyti ir padėti jam tai įvykdyti, dalyvaujant vadinamojoje „savižudybėje su pagalba" - tai tapti bendrininku - o kartais ir vykdytoju - neteisybės, kurios negalima pateisinti niekada, net jeigu jos būtų prašoma. Nepaprastai aktualiai šv. Augustinas rašo, kad „kito žmogaus nužudymas niekada nepateisinamas: net jei jis pats to trokštų, pagaliau net jei prašytų ir, kybodamas ant plauko tarp gyvybės ir mirties, melstų išvaduoti sielą, besiveržiančią iš kūno saitų ir besiilginčią išlaisvinimo; nepateisinama ir tada, kai ligonis nebepajėgia ilgiau gyventi" [85]. Net tada, kai eutanazija nėra motyvuota savanaudiško atsisakymo vargti, rūpinantis kenčiančiuoju, ji vis tiek turi būti vadinama klaidingu gailesčiu ir net nerimą keliančiu gailesčio „iškraipymu". Tikroji užuojauta skatina dalytis kito žmogaus skausmu; ji nežudo to, kurio skausmų negalime pakelti. Negana to, eutanazijos veiksmas pasirodo dar labiau iškreiptas, kai jį atlieka tie, kurie turėtų globoti šeimos narį kantriai ir su meile, kaip antai giminaičiai, arba tie, kurie pagal savo ypatingos profesijos prigimtį turėtų slaugyti ligonį net skausmingiausiu, paskutiniu jo gyvenimo laikotarpiu, kaip antai gydytojai.
Eutanazija tampa dar rimtesniu pasirinkimu, kai ji įgyja žmogžudystės pavidalą: kiti žmonės įvykdo ją asmeniui, kuris niekaip nėra jos prašęs ir niekada su ja nesutiko. Despotizmo ir neteisybės viršūnę pasiekia tie žmonės - gydytojai ar įstatymų leidėjai - kurie išdidžiai savinasi galią spręsti, kas turi gyventi, o kas - mirti. Štai ir vėl susiduriame su Edeno pagunda: tapti panašūs į Dievą, kuris „žino, kas gera ir kas pikta" (plg. Pr 3, 5). Tik vienas Dievas valdo gyvybę ir mirtį: „Aš daliju mirtį ir gyvastį" (Įst 32, 39; plg. 2 Kar 5, 7; 1 Sam 2, 6). Tačiau jis naudojasi šia valdžia remdamasis išminties ir meilės planu. Kai kvailybės ir egoizmo pavergtas žmogus užgrobia šią valdžią, jis neišvengiamai panaudoja ją mirčiai ir neteisybei. Šitaip silpnųjų gyvybė atsiduria stipriųjų rankose; visuomenėje prarandamas teisingumo jausmas ir iš pašaknų griaunamas tarpusavio pasitikėjimas, visų autentiškų tarpasmeninių santykių pagrindas.
67. Visiškai kitoks yra meilės ir tikro gailesčio kelias, kurio šaukiasi mūsų bendras žmogiškumas, ir kurį vis nauja šviesa nušviečia tikėjimas Atpirkėju Kristumi, mirusiu ir prisikėlusiu iš mirusiųjų. Prašymas, kylantis iš žmogaus širdies aukščiausio susidūrimo su kančia ir mirtimi metu, ypač patiriant pagundą pasiduoti visiškai nevilčiai ir tarsi išnykti joje, visų pirma yra draugystės, užuojautos ir paramos išbandymuose prašymas. Tai pagalbos šauksmas: padėti išlaikyti viltį, visoms žmogiškoms viltims žlugus. Vatikano II Susirinkimas mums primena, kad „mirtis ryškiausiai pastato prieš akis žmogiškosios būsenos mįslę", tačiau „teisingai jis savo širdies nuojauta sprendžia, kai baisisi ir kratosi visiškos savo asmens žūties ir neatšaukiamo išnykimo. Į gryną medžiagą nesuvedama amžinybės sėkla, kurią jis nešioja savyje, sukyla prieš mirtį" [86].
Natūralų pasibjaurėjimą mirtimi ir užgimstančią nemirtingumo viltį apšviečia ir atbaigia krikščionių tikėjimas, kartu žadantis ir leidžiantis dalytis Prisikėlusio Kristaus pergale: tai pergalė To, kuris atpirko žmogų savo mirtimi ir išlaisvino nuo mirties, „atpildo už nuodėmes" (Rom 6, 23), suteikė jam Dvasią, prisikėlimo ir gyvenimo laidą (plg. Rom 8, 11). Įsitikinimas būsimu nemirtingumu ir žadėto prisikėlimo viltis naujai nušviečia kančios bei mirties slėpinį, pripildo tikintįjį nepaprasto gebėjimo visiškai pasikliauti Dievo planu.
Šį naujumą apaštalas Paulius išreiškė kaip visišką priklausomumą Dievui, kuris aprėpia bet kokią žmogaus būklę: „Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame" (Rom 14, 7-8). Mirti Viešpačiui - reiškia išgyventi savo mirtį kaip aukščiausią klusnumą Tėvui (plg. Fil 2, 8), pasirengus sutikti mirtį jo parinktą ir norimą „valandą" (plg. Jn 13, 1), vadinasi, tik visiškai užbaigus žemiškąją kelionę. Gyventi Viešpačiui - tai taip pat pripažinti, kad kentėjimas savaime tebėra blogis ir išmėginimas, tačiau visada gali tapti gėrio šaltiniu. Taip atsitinka, kai jis išgyvenamas meilei ir su meile, Dievo maloningos dovanos ir asmeniško laisvo pasirinkimo dėka dalijantis Nukryžiuotojo Kristaus kančia. Šitaip asmuo, išgyvenantis savo kančią Viešpatyje, dar labiau paklūsta jam (plg. Fil 3, 10; 1 Pt 2, 21), dar glaudžiau jungiasi su Bažnyčiai ir žmonijai skirtu atpirkimu [87]. Šv. Paulius patyrė tai, ką iš naujo patirti kviečiamas kiekvienas kenčiantysis: „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia" (Kol 1, 24).
