KOKS YRA KŪDIKĖLIO JĖZAUS TERESĖS DIEVAS?
Dievas yra Tėvas ir gailestingoji Meilė. Tai Dievas, trokštantis būti mylimas
„Tai viskas, ko Jėzus iš mūsų reikalauja. Jam reikia ne mūsų darbų, bet mūsų meilės. Dievas, kuris teigia, nesiskųsiąs, būdamas alkanas, nesigėdija prašyti samarietės vandens. Jis buvo ištroškęs... Tačiau, sakydamas: „Duok man gerti", visatos Kūrėjas iš tiesų prašė Savo vargšo kūrinio meilės. Jis troško meilės..."
Dievas mus myli netalyginamai. Daug anksčiau, kai dar neegzistavome, Jis jau mus mylėjo. O kai Jam atgręžiame nugarą, Jis ir toliau mus myli, Jis visada pasirengęs atleisti mūsų neištikimybes. Jo ištikimoji meilė - be galo gailestinga.
Teresė asmeniškai išgyveno didžią Dievo-Tėvo ir Dievo-Gailestingosios Meilės patirtį. Meilė yra rūpestinga, dosni, kupina švelnumo, trokštanti apsireikšti ir išsilieti į žmogaus širdį, idant šis suprastų: Dievas myli kiekvieną žmogų.
Teresė mus klausia:
O kokia yra tavo Dievo idėja? Ar tai tolimas ir šaltas Dievas? Dievas, stebintis žmones, idant galėtų juos užklupti nusižengiančius ir nubausti? Ne, Dievas yra mylintis Tėvas, pamilęs tave pirmas ir nepelnytai, nors ir nesi to vertas. Juo skurdesnis ir mažesnis jausiesi, juo daugiau švelnumo Jis tau parodys. Juo nuoširdžiau prisipažinsi esąs nusidėjėlis, juo didesnis bus Jo gailestingumas tau. Dievas trokšta, kad Jį mylėtum. Evangelijoje drauge su Jėzumi išmoksi mylėti.
Ar evangelijos užėmė ypatingą vietą tavo gyvenime?
Krikščionio vadove radusi Keturių evangelijų tekstus, daviau juos įrišti į vieną sąsiuvinį, kad visada galėčiau nešiotis su savimi.
Evangelija teikė daugiausiai peno mano maldai. „Paverčiau Evangeliją savo brangiausiu turtu." Joje rasdavau „visa, ko reikia mano vargšelei sielai". Jose nuolat atskleisdavau „naujas šviesas ir paslėptas bei paslaptingas prasmes".
Teresė buvo tvirtai įsitikinusi, kad „Jėzaus žodis yra pats Jėzus". Todėl prašydamas saugoti Jo žodį, Jėzus prašo saugoti Jį savo širdyje.
Teresė mus klausia:
Šiandien tu gali laikyti Bibliją savo rankose. Ar suvoki, kaip tau pasisekė? Dievo žodis tau prieš akis. Ar skiri laiko į jį įsiklausyti? Ar saugai jį savo širdyje? Ar jis keičia tavo gyvenimą? Kai kurie Senojo Testamento tekstai sudėtingi, ir juos galima suprasti priešingai. Ar ieškai, kas tau pagelbėtų? Kiekvieną dieną perskaityk po vieną Naujojo Testamento - evangelijų ar laiškų - ištrauką. Joje susitiksi su Jėzumi, kuris tave myli ir apšviečia.
5. TERESE, PAPASAKOK MUMS APIE MALDĄ
„Kokia didelė maldos galia! Galima sakyti, kad ji tarsi karalienė, galinti bet kada laisvai prieiti prie karaliaus ir gauti iš jo visa, ko tik paprašytų."
„Man malda - širdies polėkis, paprastas žvilgsnis į dangų, dėkingumo ir meilės šūksnis tiek kančioje, tiek linksmybėje. Žodžiu, tai didelis, antgamtinis dalykas, išplečiantis mano sielą ir suvienijantis mane su Jėzumi."
„Dievo malonę labiausiai patraukia dėkingumas, nes dėkodami už gautąją malonę Jį sujaudiname, ir Jis skuba mums duoti dar dešimtkart daugiau, o jei mes vėl Jam atsidėkojame su tokiu pat įkarščiu, tai malonių padaugėja nesuskaičiuojamai! Aš pati tai patyriau. Pabandykite ir pamatysite."
„Aš elgiuosi kaip nemokantys skaityti vaikai: visiškai paprastai sakau Dievui tai, ką noriu pasakyti, nekurdama gražių frazių, ir Jis visada mane supranta."
„Kartais, kai dvasią apima tokia sausra, jog nepajėgiu rasti nė vienos minties, kad galėčiau vienytis su Dievu, labai lėtai kalbu „Tėve mūsų", po to - Angelo pasveikinimą („Sveika, Marija"). Ir šitaip patiriu šių maldų žavesį, o siela gauna daugiau peno, negu greitomis sukalbėjus šimtą kartų."
„Medituoju „Tėve mūsų". Kaip saldu kreiptis į Dievą: „Tėve mūsų"! Malda - Dievo valanda. Neturėtume jos prarasti."
„Nepamirštu melstis už visus misionierius. Noriu būti tokia Bažnyčios duktė, kaip mūsų motina šv. Teresė, ir melstis visomis mūsų Šventojo Tėvo popiežiaus" intencijomis, „žinodama, kad jos aprėpia visą visatą. Tai viso mano gyvenimo tikslas."
„Dievas pernelyg geras, kad būtų šališkas. Jis toks turtingas, kad neseikėdamas duoda man visa, ko prašau... Tačiau nemanykite, Motin, kad tik vardiju ir vardiju."
Teresė tave klausia:
Tiki maldos jėga? Meldiesi ar kalbi maldas? Argi vaikas ieškotų knygose gražių posakių, norėdamas pasikalbėti su savo tėčiu ar mama? Jėzus mums sako: „Kai melsitės, nedaugiažodžiaukite kaip pagonys. Tu melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje". Kokia maldos vieta tavo gyvenime? Moki melstis iš širdies, savais žodžiais? Tačiau nepamiršk, kad pati gražiausia yra malda, kurios mus išmokė Jėzus: „Tėve mūsų".
6. EUCHARISTIJA TERESĖS GYVENIME
Teresės laikais vyravo mokymas, kad nereikia dažnai eiti Komunijos. Žmonės gyveno, bijodami Dievo bausmės ir pragaro.
Terese, ar tau svarbi Eucharistija?
Jėzus įsteigė Eucharistiją ir kasdien nusileidžia iš dangaus, norėdamas ne „pasilikti auksuotoje taurėje", bet „atrasti kitą dangų, kuriame Jis būtų daug labiau mylimas negu pirmajame, - pagal Jo paveikslą sukurtos mūsų sielos dangų, gyvąją garbinamos Trejybės šventyklą!.."
Papasakok apie savo Pirmąją komuniją
Mano vaikystėje paliko gilų pėdsaką du įvykiai - mano seserų Leonės ir Celinos Pirmoji komunija. „Man atrodė, kad tai aš ėjau Pirmosios komunijos. Manau, kad tą dieną gavau didelių malonių, ir laikau ją viena gražiausių savo gyvenime."
Su didžiuliu įkarščiu pasirengiau savo Pirmajai komunijai ir priėmiau ją 1884 m. gegužės 8 d.; tai buvo mano sielai „pirmasis Jėzaus pabučiavimas". „Tą dieną... susijungėme." Jau nebebuvome du: „Teresė išnyko kaip vandens lašas, išnykstantis vandenyno viduryje". Nepaliaudama kartojau pati sau šv. Pauliaus žodžius: „Jau nebe aš gyvenu, bet Jėzus gyvena manyje!"
Po to dažnai priimdavai komuniją?
Per pastaruosius mėnesius po tos dienos dvidešimt du kartus gavau leidimą priimti komuniją. Norint priimti komuniją, reikėjo gauti kunigo leidimą. Vėliau, Karmelyje, reikėjo prašyti vyresniosios leidimo. Kentėjau, negalėdama priimti komunijos dažniau negu keturis kartus per savaitę. Sunkus išbandymas man buvo tai, kad per paskutines šešias gyvenimo savaites negalėjau priimti komunijos; jos teikimo ligoniams ceremonija buvo pernelyg ilga, be to, galėjau atsikosėti krauju.
Jautei didelį uolumą, priėmusi komuniją?
Ne. Per šį pasimatymą dažnai viešpataudavo sausra. „Negaliu sakyti, kad dažnai sulaukdavau paguodos dėkojimo metu; gal kaip tik tuo metu jos gaudavau mažiausiai... Ir man tai atrodo labai natūralu, nes dovanojau save Jėzui ne tam, kad pati sulaukčiau paguodos iš Jo apsilankymo, bet atvirkščiai, kad pradžiuginčiau Tą, kuris man dovanoja Save."
Praleisdavai daug laiko priešais Švenčiausiąjį?
Nuo pat tos akimirkos, kai įžengdavau į koplyčią, galvodavau, kad Jėzus žvelgia į mane. Apie tai kalbu rašiau savo eilėraštyje: „Mane padaro laimingą vien Tavo žvilgsnis! Gyvenu meile!.." Argi svarbu, kad nupuolu kas akimirką! Taip atskleidžiu savo silpnumą. Su pasitikėjimu atsiduodu Jėzui, kaip mergaitė, kurią Jėzus turi nešti ant rankų.
Teresė mus klausia:
O tu? Kokią vietą Eucharistija užima tavo gyvenime? Kaip dalyvauji Mišiose? Ar suvoki iš tiesų priimąs Viešpatį Jėzų? Ar tau ateina į galvą Jam tarti: „Jau gyvenu nebe aš, esu gyvas tavo gyvenimu". Atmink, kad priimti komuniją reiškia „išgyventi meilę. Gyventi Jo gyvenimą". Pasakyk Jėzui: „Teikis mane perkeisti į save. Padaryk, kad pajėgčiau mylėti savo brolius ir seseris taip, kaip Tu, ir drauge su Tavimi".
7. TERESE, IŠMOKYK MUS MYLĖTI
Mylėti Jėzų ir stengtis, kad Jis būtų mylimas, Teresei yra tas pat. Tai reiškia:
Atsiduoti meilei, žvelgiant į Jėzų
Teresė žino, kad Dievas neprašo jos apeiti žemę skelbiant Evangeliją... Ji yra vaikas, ir jos užduotis - nuolat gyventi Dievo akivaizdoje, kad galėtų priimti Meilę ir mylėti už misionierius.
Vykdyti iš padėties kylančias pareigas
Teresei kiekviena smulkmena, kad ir kokia menka, buvo proga atlikti meilės veiksmą, įrodyti Jėzui, kad Jį myli, taip pat priemonė, padedanti pasiekti, kad virš Bažnyčios skleistųsi palaiminimas. Nesvarbu, kad tas veiksmas nedidelis; jo vertė priklauso nuo to, ar jį atliekame dėl Jėzaus. Mažiausiai reikšmingas poelgis, atliktas Jėzaus akivaizdoje ir iš meilės Jam, gali įgyti begalinę vertę. Reikia „išnaudoti net pačius mažiausius dalykus ir atlikti juos iš meilės" (Teresės atveju: išpurtyti apsiaustus, pašluoti laiptus...).
Broliškai mylėti
Teresė kalba apie visus broliškos meilės įpareigojimus, aptiktus nuolat skaitant Evangeliją:
„Darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami,- sako Jėzus. - Tuomet jūsų lauks didelis atlygis" (Lk 6, 35). Teresėlė daro išvadą, kad šis mokymas priešingas iš prigimties kylantiems jausmams. „Be Jo palaimingos pagalbos ne tik nesugebėtume to įgyvendinti, bet net ir nesuprastume."
„Nesileiskite užvaldomi antipatijos."
Teresė nuoširdžiai pasakoja, kaip nugalėjo nepaprastai stiprią pagundą, susijusią su viena seserimi, kuriai jautė antipatiją: „Yra bendruomenėje viena sesuo, tiesiog turinti talentą man viskuo nepatikti".
Norėdama nepasiduoti šiai stipriai antipatijai, Teresė prisiverčia galvoti apie šios sesers nuopelnus ir iškelti juos Dievo akivaizdoje: meldžiasi už ją, patarnauja kaip tik galėdama, atokvėpio metu būna šalia ir dažnai draugiškai šypsosi. Ir tai daro taip puikiai, kad po Teresės mirties ši sesuo ilgą laiką manys buvusi jos „mėgstamiausioji"... Ji nesuprato, kodėl Teresė kartais staiga išeidavo iš patalpos, kurioje jos abi dirbdavo; ji išeidavo, idant neišlaikiusi galiausiai neįžeistų tos sesers. Mažosios sielos dažnai griebiasi mažų gudrybių, siekdamos nepasiduoti pagundai.
„Jei kas paima tai, kas tavo, nereikalauk grąžinti."
„Kai dingsta liniuotė ar drožtukas, aš akimirksniu atsiduriu per plauką nuo ribos, už kurios prarandu kantrybę, ir turiu apsišarvuoti visa savo narsa, kad neimčiau karčiai reikalauti trūkstamų daiktų."
„Neteisk."
Teresė pirmiausiai nurodo taktiką, kurios laikosi kaskart, kai jaučia pagundą neigiamai vertinti kurią nors seserį. Ji įsižiūri į jos savybes, įsivaizduoja, kiek jėgų išeikvoja ta sesuo, norėdama išsilaisvinti iš savo trūkumų, ir primena sau pačiai, jog galima smarkiai suklysti, vertinant kitų ketinimus.
„Mylėk Jėzaus širdimi."
Medituodama Evangeliją, Teresė atskleidė puikią galimybę, kaip prisiartinti prie Jėzaus pačioje širdies gilumoje ir drauge su Juo mylėti visas seseris: „Taip, žinau: kai myliu artimą, tai tik veikia manyje esantis Jėzus. Juo labiau esu susivienijusi su Juo, juo labiau myliu taip pat ir visas savo seseris".
„Gyvenimas - lobis, kiekviena akimirka - amžinybė, džiaugsmo amžinybė dangui, amžinybė žvelgti į Dievo veidą, būti su su Juo viena. Tik vieną dalyką turime padaryti naktį, vienintelę gyvenimo naktį, kuri būna tik vieną kartą: mylėti, mylėti Jėzų visa savo širdies meilės galia ir gelbėti sielas, idant jos Jį mylėtų. Taip, daryti taip, kad Jėzus būtų mylimas!"
„Pasirinkau gyventi kitą gyvenimą... Kitokį gyvenimą... Pasirinkau darbuotis, kad Meilė būtų mylima. Galima darbuotis, idant būtų mylima Meilė: aš noriu padaryti taip, kad Meilė būtų mylima visur... visur ir visada aš noriu darbuotis, kad būtų mylima Meilė... Aš noriu teikti viltį."
„Nuo tos akimirkos, kai man buvo suteikta malonė suvokti Jėzaus širdies meilę, prisipažįstu tau, kad ši meilė išgujo iš mano širdies bet kokią baimę. Savo klaidų prisiminimas man teikia nuolankumo ir skatina mane nesiremti savo pačios jėgomis, nes jos tik silpnumas, tačiau šis prisiminimas man daug daugiau kalba apie gailestingumą ir meilę."
„Aš negaliu bijoti Dievo, kuris dėl manęs tapo toks mažas: aš Jį myliu, nes Jis yra tik meilė ir gailestingumas."
Teresė mus klausia:
Ar meilė yra aukščiausia taisyklė, kreipianti tavo gyvenimą? Tavo mintis? Tavo žodžius? Tavo kasdienius poelgius? Tavo užmojus? Tavo sumanymus? Tavo darbą? Tavo santykį su tais, kurie tave myli, ir su tais, kurie nemyli, su tais, kurie tau simpatiški, ir su tais, kurie tave veda iš kantrybės?
Perskaityk, kaip Laiško Korintiečiams 13 skyriuje apaštalas šv. Paulius aprašo krikščioniškąją meilę.
Argi galėsi šitaip mylėti, jei tavo akys nebus nuolat įsmeigtos į Jėzų? Ir jei Jis gyvena tavyje, tai argi ne Jo širdimi pajėgsi iš tiesų mylėti?
Nepamiršk, kad išgyvendamas meilę net menkiausiuose kasdieniuose dalykuose pasieksi šventumą. Tai tavo pašaukimas.
Ši informacija reikalinga žinoti kiekvienam...
OKULTIZMAS
(Pagal: Teologą Ron Kubsch, Okultizmas - žaidimas su tamsa,Prizmė 1996 nr.1)
1848-ieji metai. Ką tik pasirodė Karlo Marxo ir Friedricho Engelso „Komunistų partijos manifestas". Tačiau Haidsvilyje prie Ročesterio (JAV) žmonės šneka ne apie komunizmo šmėklą. Jiems parūpo visai kitos šmėklos. Dvi mažos mergytės savo tėvo Johno Foxo vasarnamyje išgirdo keistus stuksenimus. Ročesterio miestas sušaukė komisiją šiam reiškiniui tirti, bet ji neįstengė jo paaiškinti įprastais būdais Foxų kaimynas sudarė šių stuksenimų abėcėlę, per kurią su namų dvasia užmezgė ryšį. Dvasia pasakojo istorijas apie savo gyvenimą žemėje. Anksčiau ji buvusi pirklys. Vėliau jis buvęs nužudytas ir pakastas šiame name. Patikrinus parodymai pasitvirtino - iš tikrųjų rūsyje rasti žmogaus griaučiai.
1848 metų vaiduoklis sukėlė spiritistų sąjūdį, kuris jau 1855-aisiais vien tik Jungtinėse Valstijose, kaip manoma, turėjo 2 milijonus sekėjų. Dar 1848 m. Paryžiuje buvo įkurtas pirmasis spiritistų ratelis. Tais pačiais metais spiritizmas įsitvirtino ir Anglijoje, Vokietijoje bei kitose Europos šalyse, įskaitant ir Lietuvą. Iki šiol jo šalininkų nepaliaujamai gausėjo. Manoma, kad jų skaičius peršoko 100 milijonų. Spiritizmas nėra naujas reiškinys. Žinios, kad žmonės gyvena net ir peržengę mirties slenkstį ir daro įtaką žemiškajam gyvenimui, kad su jais galima bendrauti, siekia bene pačias žmonijos istorijos ištakas.
Spiritizmas - reikšmingiausia vadinamojo okultizmo dalis. Ši sąvoka (lot. occultus - slaptas, paslaptingas) dominuoja visose pasaulėžiūrose, aiškinančiose slėpiningų, neregimų galių egzistenciją ir siekiančiose su jomis palaikyti ryšius. Tarp jų - vadinamieji slaptieji mokslai. Tai slaptieji mokymai ir misteriniai kultai, išplečiantys įprastąjį pažinimą okultiniu patyrimu (pavyzdžiui, teosofija, kabalistika) ir neretai pasitvirtinantys. Čia minėtinos ir populiarios okultinės praktikos, tokios kaip švytavimas, orakulai ir mirusiųjų klausinėjimas. Šitoks praktinis, arba empirinis okultizmas technikoms ir ritualams skiria daugiau dėmesio, negu išbaigtų pasaulėžiūrinių sistemų kūrimui. Prietarai, arba „vulgarusis okultizmas" (pavyzdžiui, dienos horoskopai, chiromantija, ženklų aiškinimas) visai neturi sąsajos su kuria nors okultine sistema.
Nuo to laiko, kai 1848 metais pavyko iššifruoti Haidsvilio stuksenimą, praktinio okultizmo banga užliejo amerikietišką ir Europos civilizaciją. Dauguma žmonių seniai nusisuko nuo grynai materialistinės pasaulėžiūros. O ir dalykiškos tradicinių Bažnyčių dogmos dažno nebepatenkino. Žmonės norėjo daugiau.
Taigi paguodos žinios iš ano pasaulio mielai priimamos. Gal išsiilgta transcendentalumo, gal tai tik lengvabūdiškas smalsumas, bet okultizmo yra visur. Ir jis yra mėgstamas. Čia fantazija neturi ribų. Čia pateikta trumpa populiarių okultinių praktikų apžvalga bene kiekvieną galėtų kuo nors sudominti.
Populiarios okultinės praktikos
Stiklinės sukiojimasis, arba automatinis raidžių skaitymas. Vienas ar keli seanso dalyviai uždeda pirštą ant apverstos vidury stalo stiklinės. Ant stalo guli abėcėlė, skaičiai nuo 0 iki 9 bei žodžiai „taip" ir „ne". Užduodami klausimai, o stiklinė sukiojasi raidžių link taip, kad susidaro prasmingi pranešimai.
Automatinis rašymas. Tai rašymas transo būsenoje. Rašantysis tai daro nevalingai, paprastai priverstinai. Užrašytasis tekstas atrodo kaip apreiškimas iš kito pasaulio. Rašančiojo asmenybė jam neturi jokios įtakos. Rašantysis - tik mediumas.
Stalo kilnojimasis. Seanso dalyviai sėdi aplink apskritą stalą liesdamiesi išskėstais pirštais ir sudarydami grandinę. Stalas tai pakyla, tai nusileidžia pastuksendamas koja. Šitaip atsakoma į klausimus.
Švytavimas. Skiriamas švytavimas virš abėcėlės ir švytavimas virš objektų (pavyzdžiui, fotografijų, medikamentų). Žmogus laiko švytuoklę, kuri atsakinėja į klausimus apie praeitį („Kas pavogė pinigus?"), dabartį („Kokius vaistus man vartoti?") ir ateitį („Ar man pradėti dirbti šiame naujame darbe?").
Virgulė. Virgulė žinota dar antikos laikais. Ją sudaro dvišakė lazdelė, kurią tyrėjas abiem rankomis paėmęs už galų taip, kad šakutės smaigalys ir galai būtų pusiausvyroje. Patyrusi tam tikrų dirgiklių poveikį (vandens gysla, žemės srovės ir kt.) virgulė nukrypsta.
Žvelgimas į kristalus. Stebint atspindžius, skaidrius arba švytinčius kūnus sukuriami vidiniai vaizdiniai, kurie laikomi nurodymu, kaip apsispręsti.
Chiromantija. Pagal rankos (ypač vidinės delno pusės) žymes nusakomos charakterio savybės arba spėjama apie ateitį.
Horoskopų aiškinimas. Iš žvaigždynų konsteliacijos gimimo momentu sprendžiama apie charakterį ir ateitį. Galima apskaičiuoti palankius laiko momentus.
Taro kortos. Žaidimas taro kortomis - tai pranašavimas. Tam tikra tvarka išsidėsčiusios kortos suteikia informacijos apie dabartį ir ateitį. Šis žaidimas iš Arabijos per Italiją atkeliavo į Europą.
Juodoji magija. Tam tikrais burtažodžiais ir ritualais velniai ir demonai skatinami pakenkti kitiems žmonėms (pavyzdžiui, sudeginti namus).
Baltoji magija. Religinės formulės, Biblijos sentencijos arba maldos vartojamos išmelsti ar pareikalauti išgijimo ar apgynimo nuo tamsiųjų jėgų.
Magnetofono įrašai. Naudojant įvairią techniką užrašomos žinios iš anapus. Mirę asmenys šnibždėdami pasako sakinius ar atskirus žodžius. (Šitokiu būdu švedas Friedrichas Jurgensonas užrašė F. Nitzsche's, Stalino, Hitlerio ir kt. pranešimus).
Dvasios gydo. Mediumai veikia kaip gydymo kanalas tarnaudami gydytojams iš anapus arba kitoms energijoms ir taip diagnozuoja ligas. Uždėdami rankas jie gali įlieti pacientams gydomųjų galių.
Triukai ar piktosios jėgos?
Okultinių reiškinių gausybė ir įvairovė žmones ne tik stebino, bet nuo seno žadino ir norą juos išsiaiškinti. Jau XIX a. vidury susikūrė partija, kuri atsidėjo neva racionaliai nepaaiškinamų nutikimų kritikai. Jos narys buvo ir fizikas Michael Faraday (1791-1867), įstengęs eksperimentais pademonstruoti, kad stalui kilnojantis jį valdo ne elektros srovės, bet nesąmoningi rankų judesiai. Prieš pat XIX a. pabaigą Anglijoje susibūrė grupė mokslininkų, ketinančių nuodugniai ištirti spiritistinius reiškinius. Bene reikšmingiausias žingsnis kuriant parapsichologiją buvo 1882 metais įkurtoji Psichikos tyrimų sąjunga (Society of Psychical Research). Parapsichologija nėra mokslas apie okultinius reiškinius ar koks okultinis mokslas. Ją pirmiausia domina patyrimai, kurių neišgali paaiškinti šiuolaikiniai gamtos mokslai. Mūsų amžiaus imanentiniame pasaulėvaizdyje nėra vietos vaiduokliams ir telepatijai (minčių perdavimui). Bet ką gi mums daryti su gausybe paranormalių reiškinių, patvirtintų patikimais stebėjimais? Šiuo metu šie reiškiniai vertinami daugiausia pagal du modelius. Vienoje pusėje - racionalistai. Jų giliu įsitikinimu, kalbant apie visus šiuos ypatingus atvejus negalima pažeisti priežasties ir pasekmės dėsningumo. Turimos galvoje iliuzijos (pavyzdžiui, triukai) arba apgavystės. Kito modelio šalininkai įsitikinę, kad vykstant daugeliui paranormalių reiškinių pasireiškia energijos, kurių negalima nusakyti visuotinai priimtais fizikos dėsniais. Vieni jų mano, kad tai vidinės, vadinamosios psi, žmogaus jėgos (animistinė teorija). Kitų nuomone, tai neregimojo pasaulio būtybių veikla.
Tad kieno tiesa? Kuriais teiginiais turėtume labiau tikėti? Atsakymas į šį klausimą domina ne tik mokslininkus. Kunigams, psichologams ir kriminalistams gerai žinoma, kokių padarinių gali turėti leidimasis į paranormalius reiškinius. Daugybė žmonių, kurie nieko nenumanydami ieškojo ryšio su „neregimuoju pasauliu", kenčia neapsakomus skausmus arba baimes. Dvasios, kurias jie išsikvietė, jų nebepaleidžia. Taip nutiko ir Dariui. Viename bendrabutyje jis reguliariai susitikinėdavo su keletu vaikinų ir gaudavo raštiškus dvasių pranešimus. Dvasia naudojosi vienu jų kaip mediumu, per kurį rašydavo trumpus sakinius. Iš pradžių ji atrodė esanti labai sąmojinga. Viskas atrodė gana linksmai. Bet kartą toji dvasia pasakė vieno iš dalyvių mirties datą. O kai ji dar pareiškė, jog už durų gulįs girtuoklis, ir kai patikrinus tai pasirodė tiesa, pasidarė kraupu. Dar ilgai po šio įvykio Darių kamavo šiurpios baimės jausmas.
Žvilgsnis už uždangos
Mes, žmonės, esame ganėtinai nesubrendę. Sakoma, kad Albertas Einsteinas kartą yra pareiškęs, esą jis žinąs mažiau nei pusę procento iš to, ką galima žinoti apie tikrovę. Jei nepamiršime, jog paranormalūs reiškiniai gamtos mokslų duomenimis daugiau ar mažiau nepaaiškinami, tuomet gerai suprasime, kad patyrimas tik sąlygiškai galėjo ir gali juos išaiškinti.
Kad galėtume kuo teisingiau vertinti šiuos reiškinius, verta pasklaidyti Šventąjį Raštą. Nagrinėjant šią temą, toji knyga, per kurią Dievas, šio pasaulio Kūrėjas, apsireiškė mums, turėtų ypač atkreipti mūsų dėmesį. Biblija ne viską pasako apie neregimąjį pasaulį. Gerai darome, kad nesistengiame papildyti jos savo spekuliacijomis. Tačiau nepraleiskime negirdomis to, ką ji sako. Jei Dievas iš tiesų yra visos esaties konstruktorius, tai jo instrukcijų ignoravimas gali būti pražūtingas.
Paranormalūs reiškiniai Biblijai nėra negirdėti dalykai. Kaip apie savaime suprantamą reiškinį pasakojama apie tai, kaip Dievas ir žmonės peržengia keturiuose matavimuose (erdvė ir laikas) nustatytas ribas. Pranašas Elijas savo malda vėl pažadina vaiką gyvenimui (1 Kar 17,17-22). Kitas pranašas, Eliziejus, išplukdo į vandens paviršių geležį ( 2 Kar 6,1-7). Petras spontaniškai pagydo paralitiką (Apd 3,1-9). Paulius ne tik pakelia mirtinus gyvatės įkandimus (Apd 26,1-6), bet ir visai neįprastai pagydo ligonius bei apsėstuosius (Apd 19,11-14). Aišku, kad ir Jėzus Kristus naudojosi nepaprastomis galiomis. Jis, pavyzdžiui, nuspėdavo ateitį (Mt 17,27), eidavo vandens paviršiumi (Mt 14,25), prikeldavo mirusiuosius (Jn 11,1-45).
Taigi paranormalūs reiškiniai gali tarnauti Dievui, padėti garsinti Jo vardą šiame pasaulyje ir gydyti žmones. Dievui nieko nėra neįmanomo. Ribos, kurias jis nustatė mums, nėra ribos jam. Jis yra pakankamai autoritetingas, kad įgalintų žmones padaryti tai, ko jie paprastai neįstengia. Nuo šių, paties Dievo pavedimu duotų jėgų pasireiškimo, skiriasi begalės reiškinių, inspiruotų, atrodo, kitų šaltinių. Dievo sukurtoje esatyje yra tamsos karalystė, kurioje Šėtonas valdo savo „sekėjus" ir daro įtaką tiesiogiai žmonėms prieinamam pasauliui. Jėzus Kristus vadina Šėtoną šio pasaulio kunigaikščiu (Jn 14,30), kuris siekia jį suvedžioti (Apr 12,9). Jis klastingai puola žmones. Paulius sako, kad piktosios dvasios viešpatauja tamsoje (Ef 6,12), o Šėtonas gali dėtis šviesos angelu (2 Kor 11,14).
Vadinasi, transcendentinis patyrimas ne visada yra būtinai dieviškas patyrimas. Šventasis Raštas kalba, kad žmonės gali „apeidami Dievą" užmegzti ryšį su transcendentiniu pasauliu.
Norėdamas pakalbėti su mirusiu pranašu Samueliu, karalius Saulius baigiantis jo valdymui kreipėsi į žynę, gebančią iškviesti mirusiųjų dvasias (1 Sam 28,3-25). Apaštalas Paulius sutiko Filipuose moteriškę, žyniavimo dvasios įgaliotą pranašauti ateitį ir tuo užsidirbančią daug pinigų (Apd 16,16-18). Būtų galima pateikti ir daugiau pavyzdžių.
Krinta į akis tai, kad žmonės šiais okultiniais veiksmais siekia įsigyti žinių, valdžios ir turtų. Jie yra vedami ne Dievo meilės arba meilės Dievui, o baimės, godumo ir egocentrinio poreikio padaryti pavaldų sau neregimąjį pasaulį. Nors Dievas iš principo suteikia galimybę žmonėms patirti šias tamsybes, bet tai jis yra kuo griežčiausiai uždraudęs. Savo tautai jis nedviprasmiškai prisako: „Kai būsi įėjęs į kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, nesimokysi pamėgdžioti tų tautų bjaurių darbų. Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno, kuris aukoja savo sūnų ar dukterį ugnimi, ar kuris užsiima būrimu, ar yra žynys, ar burtininkas, ar raganius, ar kerėtojas, ar kuris tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis, ar kuris teiraujasi mirusiųjų. Juk kas tik tokius dalykus daro, tas yra pasibjaurėtinas VIEŠPAČIUI; už tokius bjaurius darbus VIEŠPATS pašalina tautas tau iš kelio. Tu tad turi būti nuoširdžiai ištikimas VIEŠPAČIUI, savo Dievui" (Įst 18, 9-13).
Kodėl šiuo klausimu Dievas toks kategoriškas? Pirmiausia reikia pripažinti, kad transcendentiniai patyrimai, kurių griebiamasi greta Dievo, niekuomet neparodo žmogaus tikėjimo, greičiau tai yra netikėjimo ženklas. Tie, kurie savo gyvenimą susaisto su mirusiųjų klausinėjimu ar švytuoklės judesiais, tiki dievais greta Dievo, dievais, kurie jais nėra. Jie negarbina Dievo, o juk tik jį, Kūrėją, garbinti pritinka. Taip elgdamiesi jie nusižengia Pirmajam įsakymui (plg. Iš 20,1-4). Šį įsakymą Dievas ištarė švelniai susirūpinęs mumis, žmonėmis. Dievui yra žinoma, kad už šių tamsių dalykų stovi tamsios jėgos. Jis žino, kad tos jėgos ne išlaisvina, o pavergia. Nesvarbu, ar žmonės leidžiasi į tokius dalykus vedami smalsumo, ar turėdami labai rimtų motyvų, - jie nebeatsikrato dvasių, kurias išsišaukė. Okultizmo praktikavimas gali smarkiai pakenkti dvasiai ir psichikai. Tie žmonės tampa tokie priklausomi, kad jų priklausomybę galima prilyginti narkomanijos tragizmui. Jie rizikuoja vertingą sielą pražudyti pragare (plg. Mt 10,28).
Trys šaltiniai
Ką apie okultinius reiškinius galime pasakyti remdamiesi krikščioniškąja pasaulėžiūra? Jei savo žmogišką patyrimą grįsime Šventojo Rašto liudijimais, galėsime suformuluoti tokį modelį:
1. Daugumą reiškinių galima aiškinti kaip iliuziją arba apgaulę.
Okultizmas - patraukli rinka sukčiavimams (beje, leidžiantiems gerokai pasipelnyti). Teisingai elgiamės mokydamiesi iš negailestingo aiškinamojo racionalistų darbo. H. Karingtonas, didelę patirtį sukaupęs Psichinių tyrimų draugijos narys, knygoje „Fizikiniai spiritualizmo fenomenai" (The Physical Phenomena of Spiritualism) pareiškė, jog 98% tokių reiškinių remiasi klastotėmis.
2. Nemažai paranormalių atsitikimų galima paaiškinti vidinėmis galiomis.
Mūsų, žmonių, sugebėjimų potencialas tiesiog gigantiškas, juos išlavinę galime padaryti dalykų, toli pranokstančių mūsų vaizduotę. Daug reiškinių, anksčiau aiškintų vien metafiziškai, šiandien galima paaiškinti kaip paprastus sielos mechanizmus.
3. Reikia pripažinti, kad yra ir „tikrų" antgamtinių įvykių. Neturėtume būti naivūs nepakankamai vertindami tamsybių galias. Mat ir Šventasis Raštas, ir mūsų patirtis rodo, kad nepaaiškinami reiškiniai kyla veikiant demoniškoms jėgoms. Profesorius Michaelis Dieterichas straipsnyje „Sielovada ir okultizmas" kalba apie tris okultinio poveikio požymius:
1. Sąmoningas bendravimas su tamsybių jėgomis (aktyvusis okultizmas).
2. Nepaprastas priešinimasis dieviškajam poveikiui (plg. Mk 1,24; Mt 8,29; Lk 4,34).
3.Antgamtinės žinios ir nebiblinės pranašystės, ypač apie Dievą, Jėzų, Bibliją ir kt.
Vertinant okultinius reiškinius krikščionims patartina nesivadovauti kraštutine pozicija. Jie neturėtų tiek rūpesčių, jei neieškotų demoniškų priežasčių reiškiniuose, kurių negali paaiškinti. Skeptiškai derėtų vertinti atvejus, kai gyvenimo sunkumai suverčiami tamsiųjų jėgų veikimui ar net vidun įsibrovusiems demonams. Tokiais atvejais demonizuotas mąstymas ir nepakankamas pasirengimas imtis atsakomybės už savo poelgius veikia dažniausiai ranka rankon.
Visgi jei visi okultiniai reiškiniai aiškinami vien priežastiniais ir psichoanalitiniais motyvais, tai krikščionys vadovaujasi mechanistinio pasaulėvaizdžio mitu. Sekdami Kristaus pavyzdžiu tikintieji neturėtų pamiršti, jog Šėtonas suvedžioja žmones (Mk 13,22), juos pavergia ir susargdina (Mk 9,14-29). Petras kalba apie tai, kad „velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti" (1 Pt 5,8).
